Tatjana Kukelkienė: „Visas mano laikas yra laisvas. Užpildau jį tuo, kuo noriu“
Šiaulių Salduvės progimnazijos lietuvių kalbos mokytoją Tatjaną Kukelkienę mokyklos koridoriuose retai kada sutiksi be šypsenos. Baigusi žurnalistikos studijas, įgijo antrą aukštąjį išsilavinimą, o šiuo metu intensyviai studijuoja logopediją. Kas buvo tie žmonės, palikę svarbų pėdsaką Tatjanos vaikystėje, ar užtenka laisvo laiko sau – apie tai ir daugiau kalbamės su pačia Tatjana.
Kiek metų dirbate mokykloje? Kaip manote, kokios asmeninės savybės būtinos pedagogui?
Mokykloje dirbu septintus metus, Salduvės progimnazijoje – penktus. Manau, kad mokytojas privalo turėti pozityvias nuostatas mokinių atžvilgiu, norėti nuolat mokytis. Taip pat labai svarbus kūrybiškumas, dažnai praverčia ir humoro jausmas, kantrybė, smalsumas, atvirumas.
Kokie asmenys ar aplinkybės buvo svarbūs, formuojantis Jūsų asmenybei ir pasaulėžiūrai?
Augau daugiakultūriame mieste – Visagine. Nuo mažens esu dvikalbė. Šios dvi aplinkybės leido man pažinti papročių įvairovę, buvo išties reikšmingos formuojantis identitetui. Žinoma, labai svarbūs buvo mane ir brolį mylintys tėvai, vėliau – mokytojai, dėstytojai. Mano pradinių klasių mokytoja šiuo metu yra mokytoja ekspertė, bet aš tai žinojau jau tada, vaikystėje, kai paprasčiausiai jaučiau, kad mūsų mokytoja ypatinga. Pradinėse klasėse didelę įtaką man padarė ir močiutė, kuri ne tik mokytojavo, bet ir vadovavo mokyklai. Ji mokėdavo (ir tebemoka, kai susitinka su proanūkiais) iš bet kokios veiklos sukurti tai, ką dabar pavadintumėme edukacija, lavinamuoju žaidimu.
Gimnazijoje žavėjausi lietuvių kalbos, rusų kalbos mokytojomis, kurios buvo protingos, šmaikščios, mylėjo mus ir savo darbą. Studijuodama žurnalistiką (tai mano pirmoji specialybė) turėjau galimybę auditorijoje klausytis žmonių, kuriuos daugelis girdėjo tik per „Amerikos balso“ radiją ar matė per LRT televiziją, sutiko parodų salėse. Manau, kad įtakos asmenybei turėjo ir ketverių metų tarnyba Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Ten sutikau daug nuostabių žmonių, išmokau dirbti komandoje, tapau atsakingesnė.
Kaip manote, norint tapti geru mokytoju, reikalingas pašaukimas ar pedagoginės žinios?
Sakyčiau, kad visgi pašaukimas, kurį, atmetę romantiką, tikriausiai galėtumėme pavadinti tiesiog polinkiu užsiimti tam tikra veikla. Iš jo atsiranda motyvacija veikti, tobulėti. Mano artimieji iki šiol prisimena koncertus, kuriuos organizuodavau surinkusi visus dešimtmetės pedagogikai pasiduodančius kaimo vaikus. Mano atveju pašaukimą patvirtina ir tai, kad jau turėdama aukštąjį išsilavinimą nusprendžiau įgyti kitą ir, kaip tuomet sakiau, sugrįžti ten, kur turėjau būti nuo pat pradžių.
Ar dirbant mokykloje lieka laisvo laiko? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Stengiuosi galvoti, kad visas mano laikas yra laisvas, kad užpildau jį tuo, kuo noriu. O jeigu reikėtų įvardyti kažką, ką veikiu, kai nemokau ir nesimokau (šiemet intensyviai studijuoju logopediją), tai būtų filmų žiūrėjimas, retos išvykos su šeima, kažkokios šventės, viena kita grožinė knyga. Kartais tiesiog viena vaikštau po miestą.
Kokią perskaitytą knygą galėtumėte rekomenduoti kolegoms?
Iš naujesnių man labai patiko L. Tamulaitienės „Paraščių vaikai“.
Ką mieliau rinktumėtės: kelias dienas vienoje Europos sostinėje ar žygį gamtoje su nakvyne palapinėje?
Kelias dienas Europos sostinėje. Man patinka pažinti kitų miestų architektūrą, pasiklausyti kalbų, tiesiog pasižvalgyti į vitrinas, žmonių aprangą. Aišku, jeigu žygis būtų su gera kompanija ir gražioje vietoje, susiviliočiau ir juo.
Ko sau palinkėtumėte?
Sveikatos. Kelionių. Optimizmo.
Nuotraukos iš Tatjanos Kukelkienės asmeninio archyvo.
